Žingsnį kiekviną? Ir trauru apdėtas
Žirgas, bičiulis kovų numylėtas?
Sakal’s ir šunės, laukuos ir po girią
Tiek džiaugsmo, vargo su tavim datyrę!
Taip kalb’ prasčiokai, kareiviai suvilgo
kūną medum ir149 ant laužo jį deda150;
Prie balso vamzdžio, vienaip liūdno, ilgo,
Kunigai giesmes lydėjimo veda.
Vienas, vyriausias, į ranką paėmęs
Peilį į krūtį kryžioko jau stato,