Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky
Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,
Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,
Pasiryžau jais šią istoriją baigti.
Germus kalbėj: — Gražina, kaip tik dažinojo,
Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,
Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,
Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:
„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta,
Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą