Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,
Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:
Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,
Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo
Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia.
Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,
Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,
Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko
Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,
O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,