Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,
Grįžęs, išlaužęs kliūges159, kieme pasijuto
B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,
Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko.
Tad į stonią160 nubėga, vartus pats at’daro.
Klauso, užsėdęs žirgą zovada161 pavaro,
Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį
Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni.
Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,
Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, —