Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
— Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?...
Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį15,
Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
Nors vokietis, žmones kalbant suprato16.
— Kur Kunigaikštis? — sargų jisai klausia.