Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;
Maišti mislis, žodžius painioj, ant galo
Atmenu, taria — bet kaip tai galėjo
Stotis? Paliept ir ne’tmint apie nieką?...
Bėgu pas patį... O ne... Tiktai vienas,
Vienas tik kelias jau man pasilieka...
Nor eit... sustoj, ir primerkus blakstienas,
Vėl misl’ia sunkiai — užmanymai gilūs
Jos veide rodės: nušvito, uždviso,
Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilus