Pameta drąsą, kitaip laimė virsta.
Vienusyk balsą ant kalno išgirsta,
Kelia žingeidžiai akis, mato jotį...
Kaip žiemoj eglė storai apšarmojus’
Den’g plotą sniego, šašeliais136 apklojus’,
Taip platus ploščius jį slėpė apdengęs:
Ant juodo žirgo, juodai apsirengęs,
Leidos nuo kalno baisingai surikęs.
Kaip kad Perkūn’s leistų žaibą įpykęs.
Įjoj į priešų pulkus ir pradingo