Alušta naktį
Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;
Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja1,
Trūksta2, škarlato3 sroves palieja ir gęsta;
O bastus 4 keliauninkas klausos, žvalginėja.
Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,
Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;
Gėlių kvapsniai5 prabilę, it muzika klęsta —
Širdin6 slaptingai kalba, girdo nelytėję.
Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo: