Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,
Lyg karžygys įbingęs82 mūsų laivop niūko.
Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,
Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,
Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį.
Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus83 graužė,
Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,
Ar melsties84 moka, ar bent tarp draugų gal mirti.