Atsimuša į seklių206, sekliaus išblaškyti,
Lyg didžiažuvių būriai krantus atakuoja,
Paveldėtų sausumą, tečiaus207 nuvaryti,
Vėl kiaukerus208, koralus ir perlus tebšluoja.
Jaunasis dainiau! Lygiai ir tavo širdyje
Kensmas209 dažnai sujudin vėsulas grumzdingas,
Bet sveikamjam pakėlus bard’ną210211 įkvėpimo,
Anas be blėdies212 žūva gelmėj užmiršimo,
Ir už save palieka giesmes nemirtingas,
Tavo garbei vainiką nupint ateityje.