Potockaitės karstas1
Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos2 Krymo,
Suvytai 3 radastėle4! Tavo valandėlės,
Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės5,
Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.
Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių6 skliautimo7,
Kodrin8 gi ant to kelio spindi tos akelės?
Ar žvilgys9 pirm neg geso nuo šaltos žemelės,
Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo10?
Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;