Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,
Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,
Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.
Bet pirms komtūras valandėles liuosas
Paveikslu brolių dykai negaišina,
Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,
Išminčia69 tvirtus, į šalį vadina,
Idant jų tyloms mislis tyrinėti,
Paklausti, rodos, arba persergėti.
Traukia į lauką, šneka, rodavojos70,