Nepermainysi82 savo prigimimo;
O kad ir žalčio priimtumei būdą
Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei83 sūdo:
Daug dūšioj tavo senoviško liko,
Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.
Stropiai komtūras kožna žodį seka
Ir aiškiai girdi — pustelnikė šneka.
Patamsy regis lig rankoms mosuoja,
Ant krotų lango nusvirus dvilinka,
Bet kam? Nes dyka84 artesnė aplinka,