Per uolas šiekštas, supdamas, kiloja,
Ir, meiliai glausdams prie šaltos krūtinės,
Drauge pranyksta marių gilumoje.
Ir tav’ Lietuve, svetims apkabinęs
Atskirs nuo tėvų ir šalies gimtinės,
Ir tu kaip upė užmaršos vilnyse
Da griaudingesnė, nes viena nuskęsi.
Upei ir širdžiai ta perserga dyka:
Vilija bėga, o Lietuvė myli;
Vilija gelmėj Nemuno pranyko,