Kad žemės veidą, saulelei nusėdus,
Kiečiaus uždengia nakties skraistė vėsi,
Jisai pats vienas, dūmodamas dūmas,
Braido be kelio po pievas ir krūmus,
Ar prisišliejęs prie kertinio mūro,
Ploščium96 apsiaustas, kaip ir stulpas niūra,
Per visą naktį žingsnio nenužengia,
Bet niekad miegas akių neuždengia.
Dažnai ant balso pustelnykės tylo
Taipogi tyloms jo atsakims kyla,