Kaip suminkštinta širdis, viduj sukavoja99.
Yr’ ugnis amžinoji pilyj Šventorago,
Tą ugnį kurstinėja kunigai pabažnūs;
Yr’ nesenkanti versmė ant kalno Mendago,
Tą šelpia pūsnys sniego ir darganos dažnos;
Niekas ašarų mano nepapildo stopo100,
Ale lig šiolei akis ir krūtinę sopa101.
Ten matutės lepumas, ten kalbos meilingos,
širdžiai miela tėvynė, viso pilnas dvaras,
Ten be rūpesčių dienos, naktys pakajingos102,