Tai apie tave, mielas, tai vėl apie rojų.
Kryžiausp ant tavo krūčiu širdis mano vyrė,
Jame regėjau ženklą būvio dangiškojo,
Bet iš kryžiaus, neduokdiev, kad perkūnas spyrė,
Vis aplinkoj nutrenkęs ant žemės suklojo.
Nieko man nebegaili, nors ašaros byra,
Viską, tiesa, prapuldžiau, bet da viltis yra.
„Viltis”, neaišku atkartojo garsu
Ir prūdo kraštas ir gojaus tankynė.
Konradas, šokęs su juoku ir narsu106,