Kaip tiktai sugavau tautos mūsų karišką giesmę.
Šokau tuoj prie savųjų, senelį su savim patraukdams.
Taip kaip sakais iš lizdo išplėštas ir klėtkoj augintas —
Norint medėjai, baisioms kančioms jam protą atėmę,
Leidžia, idant jisai savo brolius sakalus muštų —
Tik tegul iškils į padanges, tegul apsidairo
Po mėlynąsias erdves begalines savo tėvynės,
Laisvo oro užgriebia, sparnus savo šnabždant išgirsta.
Grįžk, medėjau, namo, tu sakalo jau nesulauksi.”
Baigė kalbėt jaunikaitis; kalbos jo klausė Kęstutis,