Tai mus broliai lietuviai; sūnau, tos smiltys nelabos,
Ką iš užmarių neša audra — tai zokons kryžiokų”.
Klausant, plyšo širdis, geidžiau kryžiokus tuoj žudyti,
Ar į Lietuvą bėgti; senelis mane malšino.
Ricierius liuosas7 gali, sakydavo, ginklą sau rinktis
Ir su lygioms pajėgoms gal stoti į atvirą kovą;
Dar pas vokiečius lik ir karo mokslą pažinki,
Išsitikėjimą jų užpelnyk, paskui pažiūrėsim.
Paklausiau senelio rodos8, išėjau su teutonais:
Bet prie pirmo tuoj mūšio, kaip tik mūs vėluką išvydau,