Lankant plačius laukus; vienok ant Palangos pakrančių,
Kurias krūtine griausminga atsimuša jūrės
Ir iš didžių putotų nasrų srioves smilčių išlieja,
Senis kalbėjo man: „Matyk, sūnau, kaip tas pievas
Smiltys jau apniko: matai, tos kvepiančios žolės
Stengiasi dar galvoms tą marią užklodę perveikt.
O, veltui! Nesa naujas ateina smilčių siaubūnas,
Apgali gyvą žemelę ir veik aplinkui užtraukia
Dykumos viešpatystę. Sūnau, tie pavasario vaisiai,
Dar gyvi į kapą įstumti — tai apveiktos tautos,