Tarė Kęstutis: „Sūnau, tu pranašas man pragaištingas:
Atdengei man akis, kad bedugnes aš pamatyčiau;
Tavo žodžių beklausant, tarytumei rankos apsilpo,
Su apgalėjimo viltim pabėgo drąsa iš krūtinės.
Kas vokiečiams bus daryta? Atsakė Valteris šitaip:
Tėve! Žinau aš kelią tik vieną, baisų ir tikrą!
Rasi jį kada nors apreikšiu”. Taip juodu kalbėjo,
Ik trimitai nesušuko vėla prie kovos ir nelaimės.
Liūsta labyn Kęstutis, o Valteris, kaip atsimainęs!
Kitąsyk, norint jisai nebuvo niekad per linksmas,