Laimės net valandoj jo veidą rūpestis dengė,
Bet, glamonėjant Aldonai, nušvinta būdavo akys,
Sveikina ją, šypsodams, jautrioms akimis atsisveikin,
O dabar, tarytum kankino jį užslėptas skausmas.
Kiaurą rytą stovi, rankas ant krūtinės supynęs,
Žiūri iš tolo ant dūmų liepsnojančių kaimų, miestelių,
Žiūri baisioms akimis; pašokęs naktį iš miego,
Tėmijasi pro langą į kruviną gaisrą ugnelės.
„Vyre mieliausias, kas tau?” — pati su ašaroms klausia.
„Kas man yra? Ar snausiu, iki vokiečiai, užsipuolę,