Lyg kad skripkuoja56 , juokias, gieda, verkia gailiai,
O tie balsai visoki taip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu — o tik širdį griaudžia.
Ai, siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidūnaktyj57 taip tyku, kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas.
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,