Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę... Tik ant lauko pliko
Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko...
Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo
taip daug širdyj išželia ramaus atminimo:
Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
Suspynusias69 viršūnes vėjas plevėsuoja;
Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti