Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
O tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
O tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia;
Ir lyg rasos žemčiūgais68 gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,