Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.
Žili buvę kaip seniai, samanoms apaugę,
Stiprūs78 buvę ir stambūs79 kaip vyrai suaugę,
O viežlyvi80 ir gražųs kaip mūsų jaunimas.
Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.
Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę,
Kurie daugel paminklų po miškus palikę.
Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios