Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
Arba ažuverst81 upės; bet, kaip tik išvydęs
Ąžuolyną pašvęstą, ir gaidys pragydęs:
Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:
Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.
Ir šiuos’ čėsuos’82 , nors žemė arklais nugaląsta,
Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.
O dar dujen prie kelio83 dabar tebestovi;