Jonas žiūrėjo į tėvą ir tylėjo — nieko jis negalėjo ištarti.
Prieš Dievą tu dabar pasakyk, katras kaltas? Atsimink, vaikeli, ką aš tau sakiau.
Dabar tiktai Jonas atsiminė ir viską suprato. Puolė jis ant kelių prieš tėvą ir pradėjo verkti.
Teveli mano! Dovanok man, aš tavęs neklausiau; tu teisybę man kalbėjai. Aš už jį buvau piktesnis. Kad aš būčiau tavęs klausęs, būčiau savo kaimynui nekeršijęs, būčiau susitaikęs, kaip Dievas prisakė, tai būtų nebuvę, ne tų piktumų, ne trobos nebūtų sudegusios. Teveli, aš kaltas; aš gailiuosi prieš Dievą. Senelis susiėmęs rankas tarė:
— Ponui Dievui dėkui! Pasakęs tai atsigręžė į sūnų.
— Vaikeli!
— Ko, tėveli?
— Ką dabar daryti?
Jonas vis verkė.
Nežinau, tėveli, kaip mes dabar ir gyvensime?