— Rože, a Rože! ar tu miegi?
— Ko gi tu čia dabar, negali kirmyti — sumurmėjo per miegus.
— Ar tu girdi, Rože! Klausyk? Dickų numes nuo lovininko.
— O ima ji Dievai! Labai ma galvoj.
— Tai nieko, ale102 matai ar tik nerinks valsčius mane į lovininkus, ma andai103 vaitas sakė. Būtų gerai.
— Na kur gi ne! Jau tu gana prilovininkavai! Šmuilos dukterims kraičius sukrovei; man visą galvą išėdei, tą smalą berydamas! Žinokis tu sau galą tu gauk!...
Pasakius tai Rožė užsikreipė į kitą pusę, pakišo nosį po patalais ir daugiaus ne žodžio netarė. Ir Dickus daugiau nieko nesakė, tiktai vienas sau vis protavo.
*
Jau tris metai suėjo, kaip Dickus lovininku; ir Tėberių vaitas prisakė savo valsčiaus104 šaltyšiams, idant kuo greičiausiai suragintų visą valsčių ant panedėlio105 ryto: reikia rinkti lovininką. Įsakytą dieną priešpiečiais susirinko visas valsčius.
Štrimas pas Šmuilą pasakė da kelis pamokslus, ir kaip visi jau stovėjo prieš kanceliarijos duris ir laukė rinkimų, beveik kiekvienas turėjo mintyse Štrimą.