Štrimo net akys nušvito, taip jis meiliai prieš visus nusišypsojo: tai dabar jau jis lovininkas!
— Vyručiai! — atsiliepė da vaitas: dabar Tėberiai turi da išsirinkti šaltyšių. Tamošius Spurga nenorįs daugiau šaltyšiauti. Na, vyrai! Kas norite būt šaltyšium?
Visi tyli.
— Nė viens nenori? Na tai paeiliui! Katram dabar...dabar...
— Palaukite! — suriko Raulas — jau kad Štrimas lovininku, tai aš nors šaltyšium...
— O tai kad vyrs, tai vyrs! — tarė vaitas.
*
Taigi, vieną dieną Tėberiai apturėjo naują lovininką ir šaltyšių. Visi Tėberių valstiečiai turėtų atminti tą panedėlį, ne kaipo dieną išganymo. Turėtų padėkavoti Viešpačiui, kad užlaikė jiems gražioj sveikatoj naują lovininką — garsųjį Štrimą ir jo geriausią draugą — šaltyšių Raulą. Tą pačią dieną lygiai nuo pačių pietų Štrimas ir Raulas pradėjo savo „službą”. Pirmučiausiai, kaip tai ir kožnas būtų padaręs, užėjo juodu pas Šmuilą, pastatė puskapį butelių „bivaro” ir kas tik gyvas gėrė ir Štrimą su Raulu garbino. Taip šaltyšiu su lovininku begarbinant. Šmuila alaus neteko.
— Vyrai! — suriko Raulas — ar gersite šnapso? Šmuila! Duok šia kvortą karčiosios!
— Raulai! Ar iš galvos išėjai! — draudė daugumas — kas ją čią gers? Kad alų, tai alų; o kad šnapsą, tai šnapsą; alaus daugiau nėra, tai ne šnapso nereikia!