— Aš vėl žinotum...
— Ką gi?
— Tai, kaipgi, močiute, su tuo daržu?
— Aš tau seniai sakiau, kad iš to nebus nieko. Aš jo neparduosiu.
— Ne, mat, aš kitaip noriu padaryti. Misliju sau, senai žmonai ir da rūpestis, juk tai...
— Ką mačija3, kas iš tos šnekos.
— Tik tu mamute, klausyk. Na daržą parduosi man o laikysi jį tu pati. Ar ne teisybė?
Senoji išputė akis.
Tik tu žiūrėk. Aš tau kas mėnuo duosiu po rublį. Supranti? Kas mėnuo štai čionai tau pristatau po rublį, ir viskas kaip buvo, taip ir liks: tu sau gyveni, įžiūrai4 daržą ir lieki man nieko nekalta. Imi kas mėnuo pinigus ir daugiau nieko. Ar ne gerai?
Vienakis žiūrėdamas į ją; šypsojo senutė neištikėdama žvalgėsi į jį. Ji negalėjo suprasti, kaip tai čia dabar būtų; ar čia tiktai ne prigavimas5 koksai? Ant galo6 ji prakalbėjo.