— Nejaugi svečiai? — tarė sau keleivis, pamatęs šviesą — o mažir sesuo Uliutė atėjo apsilankyti? ..
Jisai visas nurimo, pradžiugo.
— Įeisiu nepastebėtas, tai bus juoko! — atėjo jam galvon linksma mintis. Ir jisai įėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs. Jau nusitvėrė klingę45 ir norėjo atadaryti pirkaitės duris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus išgirdo, suspaudė jo krūtinėj kvapą, ir jisai, kaip įbestas, sustojo ant vietos46..................................................
Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio47 raikyto, sviesto ir kiaušinių, butelis vyno stovėjo. Užu stalo sėdėjo susiglaudusiu vyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesių plaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančioms sagutėmis apsivilkęs; jinai — jauna, gražaus veido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus...
— Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? — kalbėjo sargybinis, ne lietuviškai pratęsdamas žodžius: — juk aš tave myliu.
— Taip, myli... O man kas bus, kai Antanas pareis namo? — atsakė moteriškė.
— Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...
— O tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? — glauzdamos į sargybinį klausė moteriškė.
— Kam? Ar mudviem taip negerai? Juk aš pas tave visados ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, tu pas mane galėsi ateiti.
— Matau: tu manęs nemyli... — ėmė raudoti moteriškė.