— Marusia, neraudok — ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą.
Kažin ko abu atsigręžė į duris ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo aukštas pajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visas drebėjo...
— Antanas!... — suriko nesavu balsu, moteriškė pabalus, kaip drobė.
— Marytė!... — prašnibždėjo sukandęs dantis pajuodavęs žmogus ir, kaip erelis, puolė į juodu.
— Maciukas!? — sušuko jisai, pažinęs iš arti sargybinį — a, tu, gyvate, mano namus griauni, laimę ardai?...
Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krūtinės ir taip į sieną primygo, kad tam net kaulai sutreškėjo.
— Leisk tu, velne... — sudejavo sargybinis rusiškai.
Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė į pačias duris, — net tasai , žnektelėjo48...
— Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau... Pasodinsiu šaltojon — grasė49 sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs kumštį norėjo sprukti pro duris.
Kaip vanagas, nutvėrė Antanas jį vėl ir baisiai ėmė mušti jo galvą į sieną.. .