— Joniuk, Antaniuk — kalbino juos tėvas — argi nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliu jumus. Aikit čia — nupirksiu jums saldumynų ir po arkliuką gražų.
Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami jo žodžiais, žiūrėjo į tėvą.
— Norit turėt po arkliuką? — klausė tėvas.
— Noliu... — tarė abu kartu...
Prisikalbinęs, pasisodino vieną ant vieno, kitą ant kito kelio, ir glostė, bučiavo juodu.
— Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką, o dabar duosiu kiškio ragaišio...
— Kiškio? — klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimią.
— Aa. Kiškio — atsakė Antanas.
Atrišo maišelį ir, išėmęs ištenai juodos kareivių duonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.
— Nors juodas ragaišis, bet gardus — gyrė tėvas.