— Iš kur, tėveliuk, gavai? — paklausė vyresnysis.
— Egi ėjau per mišką, žiūriu: tupi kiškelis po egle ir ragaišį kepa. Padėk, Dieve – sakau. Dėkui, dėkui – sako kiškelis, prašom padėti. Na, tai ir davė ragaišio...
Vaikai iškėtę akis klausė.
— O mes lėlytę turim — pasigyrė mažasis.
— Kur? — paklausė tėvas.
— Tenai — parodė pro duris vaikas.
— Bobutė broliuką mažutį mums atanešė... Karoliuką — tarė vyresnysis.
— A!... — sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgo pro duris... Pirkioje greitai sukliko, sukeikė vyro balsas ir Antanas, kaip pablūdęs, įbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją ant žemės.
— Kieno tasai kūdikis? — šaukė nesavu balsu — a, tu, ragana!... Nuo Maciuko gavai!?...
— Aaa!... — vaitojo susiėmęs galvą Antanas, sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojom ravo pačią.