— Tai ir tavasai išėjo? — išmėtinėjimo19 balsu tarė Damulienė — gal jisai mūsiškius ir prikalbėjo...
— Tylėk, motin!... Netauškėk niekų — subarė Damulis pačią20 — jaunųjų nereikia prikalbinėti ir patys moka kišti galvas, kur jų nėprašo... Nebijok! Greitai pardums21 namo, kai paragaus bado ar dūmų pauostys... Su jaunais dažnai taip esti...
— Pagaliaus, gal nieko taip jau baisaus tame ir nėra — tęsė jisai, nuo suolo atsikeldamas — ne mūsų vienų; daugelis dabar miškuose renkas... Kaip girdėti, rusai išvisur bėga... Ką gali, žmogus, žinoti — gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?...
Ir senio Damulio akyse netikėtai sužibėjo jautri ugnelė. Gal dilgtelėjo jam galvoje mintis, kad jeigu ne senatvė, ir jisai neišturėtų — eitų į sūnus, miškan, rusų mušti...
— Gink, Dieve, jeigu kokia nelaimė... — dejavo motina, ašarodama.
— Dievo valia! — atsiliepė vyras, atsidusdamas.
Bet ir jo širdį vėl rūpestis suspaudė...
— Tik žiūrėkit, niekam apie tatai nepasakokit — prigrąsė visiems — o jeigu kas, nepažįstamas, klausinėtų — sakykit, kad užodarbin22 išėjo...
Juozapota parėjo iš Damulio mamo, jeigu ne linksmesnė, tai daug ramesnė. Graudu buvo, labai graudu. Bet jautė, kad ne be taip skaudžiai širdis krūtinėje plaka.
— Gal nieko taip jau baisaus tame ir nėra — ataminė Damulio žodžius.