— Juk jisai — mąstė jinai — žmogus senas, daug matė ir pergyveno — negali apsirikti...
— Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?...
Šitie žodžiai, kaip motinos ranka, Juozapotą paglostė, jos širdį sušildė...
Persižegnojo ir atsisėdo pusryčiauti... Pirmą kart viena!... Ant blakstienų ašaros blizgėjo... Bet valgė...
Pavalgius, uoliai ėmėsi kasdieninio darbo...
Buvo patsai vidūvasarys. Pasitaikė paliūtis ir žmonės, metę rugius pjauti, skurdo triobose, nežinodami, ką veikti: moterys, parsinešusios berželių šakelių, dirbo vantas, o vyrai sukaliojos apie gurbus ir tvoras. Apsnūdę, nepakakinti... Visiems rūpėjo rugiai, o čia smulkutis lietus, kaip tyčia, jau kelintą dieną purkštė purkštė...
Juozapota atsinešė iš svirnelio drobės rietimą. Susiieškojo žirkles, siūlų kamolėlį su adatomis ir atsisėdo palangėj ant lovos. Matavo tą drobę ir karpė. Rengėsi baltarūbius savo Petrui siūti.
Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį23 trankos? Gal alkanas ir apiplyšęs? Ir nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti... Taip mąstė Juozapota, ant balto rietimo rymodama.
Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdi sopėjo. Dažnai toksai neramumas ją krimto, kad nežinojo, kur dėtis: naktų nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo. Ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė. Bet tiek jau laiko praėjo, o jo vis nebuvo, ir jokios žinėlės apie jį neturėjo.
— Gal jau nebegyvas? gal sužeistas kur kankinos? ...