Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė, kaip atsimaino gražus jurginas, rudenio šalnos nukąstas. Niekados jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo. Užmiršo ir Damulio žodžius, kurius dar neseniai pati sau viena taip mėgo kartoti, nuo kurių jos sunkios mintys blaivės ir akys šviesiau imdavo žiūrėti... Vieno betroško: kokiu nors būdu savo vyrą pamatyti. Jo tik paveikslą amžinai dabar savo krūtinėj nešiojo....
Nors rankose baltą drobę turėjo, tiesų peltakį ant jos siūdama, tečiaus dvasia jos ir akis buvo toli toli — ten, kur senos pušys liūdnai ūžė, drąsius maištininkus nuo priešų akių savo paūksny paslėpdamos. Troško tenai su jais kartu būti, savo Petrą matyti — nuvargusį ir sublogusį, atilsio miegu po medžiu miegantį; šaly jo laiminga sėdėtų, baltą ryšelį ant kelių turėdama...
— Pasiūsiu baltarūbius ir eisiu Petro ieškoti. Valgyti jam nunešiu... Nors kartą į savo krūtinę prispausiu... Su juo numirsiu...
Taip svajojo.
Nejuto ir nematė, kaip vidun įėjo sena nepažįstama ubagėlė ir pagarbinus Dievą atsisėdo gale suolo poteriauti24.
Tik tada nustebusias akis pakėlė, kada pasimeldusi senelė sunkiai sunkiai atsiduso ir gailestingu balsu ėmė prašyti: „Susimylėk, gaspadinėlė, mėsos kąsnelį, pieno lašelį...”
— O iš kur tamsta? — paklausė Juozapota, matydama nepažįstamą.
— Ištol25, dukrele, iš Š-nių parapijos... Pas mumis dabar baisu ir vaikščioti, tai čianai bekalėdodama26 atsikrausčiau...
— O kodėl gi pas tamstas baisu? — paklausė Juozapota, akylai į ubagę27 žiūrėdama.
— I, katyt, mūsų krašte tiek dabar kazokų ir lenkų priviso, kad ir praeiti negalima. Visais keliais valkiojasi; sutikę, nei vieno žmogaus ramiai nepraleidžia. Vieniems įtiksi, kitiems nusidėsi: taip kad nežinai, žmogus, kokio galo ir tvertis28. O ir mūsų žmonių daug į lenkus bėga. Tik kas iš to? Suguldys savo jaunas galvas, o vargų-vargai kaip buvo, taip ir bus.