Netoli stovėjo sustatytos rugių gubos. Tenai nuo kazokų pasislėpė...
Ilgai ištupėjo, drebėdama. Matė, kaip kazokai išjojo iš sodžiaus ir nupleškėjo vieškeliu. Tečiaus nedrįso išeiti. Tik sutemus išlindo iš po gubos ir, slapstydamasi kaip vagis, įėjo sodžiun. Pas Damulį pro langus švietė žiburys. Nesuprantamos bailės perimta, tyliai įčiaužė priemenėn ir atidarė duris...
Ant lovos gulėjo be žado senis Damulis. Galva ir veidas, visas sutinęs, taip sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus nebegalima buvo pažinti; marškiniai į mėsas prilipę... Gulėjo, kaip negyvas. Tik retkarčiais ėjo iš krūtinės tylūs skaudūs dejavimai. Motina ir dukterys klūpojo visos ir, gailiai raudodamasi, meldėsi. Grabnyčios žvakė uždegta žibėjo.
— Dieve, už ką jį taip? už ką? — suriko Juozapota, klaupdamasi prie lovos.
*
Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemis vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis — išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų uždengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai įleisdama. Degino sodžius, šaudė ir korė ir iš tėvynės tolimon šiaurės šalin žmones gabeno. Nepasigailėjo nei žilių senelių, nei sergančių moterų, nei nekaltų mažų kūdikių. Visas kraštas kalėjimu virto. Niekas nebuvo tikras rytdienos, nežinojo gulti eidamas, ar bepabus laisvas ir miego. Kilo verksmas ir skaudus dejavimai. Visi po budelio kirviu dėjo savo galvas. Tik maža saujelė maištininkų dar narsiai su prispaudėjais kovojo, laukdama galo ...
Juozapota baisiai atsimainė. Tat jau nebebuvo toj graži moteris, kurios akys, šviesios kaip žvaigždės, nuvargusį vyrą nesenai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko. Viena slankiojos po namus, kaip šešėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpintis. Brangiausiąjį turtą jai atėmė, ir nebesitikėjo jo atgauti. Žinios kaip gandas ėjo viena paskum kitą ir be galo buvo liūdnos: tą pakorė, tą išvežė... Nuo jų vietos negalėjo sau rasti. Ne tik iš sodžiaus kur išeiti bijojo, bet ir trioboj viena būti. Kas vakarą ėjo dabar į Damulį, kur ramiau kiek jautėsi. Senio Damulio jau nebebuvo... Neišturėjo: nuo žaizdų po šešių savaičių numirė. Vienos moterys liko. Su jomis Juozapota vargą vargo: visas jas nelaimė vienu ryšeliu surišo...
Vieną vakarą, kada taip visos sėdėjo, netikėtai atsidarė trobos duris ir vidun įėjo ypatinga žmogybė — apiplyšusi ir nuvargusi. Dusliu balsu pagarbino Dievą ir pripuolusi apkabino senės Damulienės kojas.
— Kaziukas!... — suriko motina, pažindama sūnų.
Apkabino jo galvą, į savo krūtinę prispaudė.