— Dieve, Dieve... Dar gyvas!... — raudojo jinai, tartum, abejodama.
Tai glostė sustyrusius sunaus plaukus, tai žiurėjo jam akys...
— O kur Antanas?!... — paklausė išsigandusi.
Tylėjo. Sunku buvo teisybė pasakyti, motinos širdis perverti.
— Užmušė jį... — prašnibždėjo, nusisukdamas.
Ir ėmė sakyti, kaip tat buvo. Kaip paskutinį kartą, alkani ir nuplyšę, jie su rusais netoli kovoję; kaip matęs broli, ant žemės negyvą parkritusį, ir Banį, rusų suimtą... O visi trys kaip tik dabar norėję savajan sodžiun apsilankyti užeiti. Nebesulaukė...
Išgirdusi baisią naujieną, Juozapota nusitvėrė už krūtinės ir iš didžio širdies sopulio skaudžiai sudejavo. Pakėlęs akis, tik dabar Kazys ją pažino, ant lovos sėdinčią, pabalusią, kaip drobė.
— Kur Petras? Kur?... Ką dabar su juo padarys? — vaitojo, klaikiom akim į Kazį žiūrėdama.
Jinai, tartum, vis dar netikėjo, kad taip galėjo atsitikti.
Papasakojo jai, kiek žinojo. Tiek Juozapota tesuprato, kad rusai jos Petrą tur-būt miestan nugabeno. Nebeklausė Kazio skundimosi, kad jisai negalįs nei vienos dienos namie būti, turįs iš savo krašto bėgti, jeigu nenorįs būti pakartas ar sušaudytas... Išėjo iš Damulio, dejuodama...