Pamačiusi dailiai apsitaisusius ir laimingus, stebėjosi tartum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo: „Kiek ponų... Kokie gražūs...”
Arba įbedusi savo klaikias, be gyvybės akis, klausė tūlą: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?...”
Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką nelaimingąjį? Ar tikėjosi, nors numirus, jį pamatyti?...
Vienas Dievas težino...
Zakopane
7. VI. 1907 m.
Przypisy:
1. plaučiuosna — į plaučius. [przypis edytorski]
2. tečiaus — tačiau. [przypis edytorski]
3. tūlas — dažnas, ne vienas. [przypis edytorski]