Netoli medžio buvo sukrautos didelės tašytos kaladės, apkabintos su geltona gelumbe, daiktais apdriskus, šalia stovėjo kopėčios. Ant kaladžių lipdavo kaip kada Krivė Krivaitis, kad pasakytu sau vierną pamokslą arba kokią garsią naujieną apgarsintų.
Prie to ąžuolo atsiprovinėjo kokia tai šventė, ba daug labai žmonių aplinkui buvo apspitę.
O ir šiokiomis dienomis tušti vėl nebuvo. Nes dabar aplinkui, kaip tik akį užmatyt, degė ugnis, arkliai žvengė.
Prie ąžuolo degė ant akmeninio kudmento amžinas ugnies znyčius, kurį saugojo afierninkai pakaleiniui atsimaitindami.
O kad ir daugybė svieto buvo, vienok buvo tika. Kad ir katras kalbėjo tai tiktai šnabždėjo, o katras ėjo pro šventą vietą, tai ant pirštų. Girioje ošė ir paukšteliai čiulbėjo garbindami lietuviškus dievaičius.
Kad vienas iš mūs būt dirstelėjęs į tą senovės abrozą, tai nebūt galėjęs atsigerėt grožybe vietos.
Vienam daikte sėdėjo žilabarzdžiai prie prigesusios ugnies, šnekučiuodami apie visokias pareigas. Toliaus moterys ir mergos, kurios triūsė apie vyralus, dėl atkeliavusių iš toli.
Kuopomis stovėjo iš tolo vyrai iš visokių sodybų dalydamiesi visokiomis naujienomis. Jaunieji suvis toli nuo šventos vietos, šnekėjo ir juokėsi patika, o kaip kada vienas su kitu susikabinę ėjo imtis, nes atsiminė kokioje randasi vietoje, paliaudavo.
Arčiau ąžuolo švaistėsi kareiviai ir vaideliotai iš kitur atkeliavę su ilgomis sermėgomis, diržais apsijuosę, su išmargintomis lazdomis rankose, ant galvos kožnas turėjo aukštą vylaginę kepurę, o ant kojų skurinės naginės.
Afierninkų buvo labai daug, kurie triūsė ir sukosi apie visokius dievaičius.