Jurgis nuėjo į savo būdą ir atsigulė. Rimas gale kojų, Baniutos negirdėt...
Merginos maišėsi prie ugnies... Ir vėl ėjo kaip pirma.
Verkiančią Jargalą užsiųsti per Konį Svalgūnai ramino visokiais prižadėjimais, idant nesipriešintų valiai dievaitės Laimės.
— Pamatysi, kaip visame tau seksis... Viso būsi pilna ir žmonės laikys pagodone už tai, kad duktė bus prie ugnies.
Senė jų neklausė.
Vakar gi dukters neturėjote — kalbėjo bobos — nesi prie jos pripratus.
— Būčiau vėlyt nemačius, kad turėjau taip greit jos netekt! Kaip sapnas mano džiaugsmas perėjo! — verkė senukė.
Ir taip diena perėjo, saulė nusileido, — viskas nutilo...
Rimas išėjo iš būdos, ba jam liepė Jurgis, kad paieškotų Švento; nes niekur negalėjo surast. Prapuolė.
Ant rytojaus Jurgis vaikščiojo ir sėlinėjo, ar nepamatys Baniutos, ar jos balso neišgirs. Prapuolė kaip į žemę įlindus, nebuvo jos. Ar ją galėtų kur slapčia išgabent?