Jau du kartus buvo apėjęs užtvarą ir visur bandė padaryti skylę, kad tame apsidairęs paregėjo kelis žingsnius no savęs kokį tai šešėlį.
Taip perpyko, kad norėjo mestis ant persekiotojo. Prišoko jau ir tvėrė už peties, pažino Rimą.
Vaikinas, kada pabudo, nerado savo pono, ėjo ieškoti.
Nebuvo tai neprietelis, tiktai pagelba.
Mislios kaip žaibas lakstė po galvą Margerio...
Pristūmė Rimą prie aukštos užtvaros ir užšoko ant jo pečių. Tada stovėdamas ant jo pečių, galėjo matyt, kas užtvary darosi.
Būdose, kurios stovėjo kelios, gulėjo vaideliotkos.
Trys iš jų sėdėjo, nemiegojo, idant tais išvaduot, kas prie ugnies randasi. Šnabždėjo su savim patika ir nuolatos žiovavo nuvargę...
Vieno būdoje, patėmijo Margeris sėdinčią merginą, kuri nemiegojo iš geros valios.
Širdis jo prijautė, kad tai Baniuta. Žiūrėjo į ją ilgai stovėdamas ant pečiu Rimo, nežinojo, kas daros, — drebėjo kaip lapas, o kada tos trys mergos atidarė vartus ir išėjo, kad ugnį adgaivintų, Margeris su puse lūpų pašaukė vardė Baniutos.