Galima buvo suprast, kad jie čia nesusirinko gert, bet rodavot.
Pirmutiniais svečiais buvo vokiečiai, paskui anglai ir prancūzai, sėdėjo visi ant suolų prie sienų, visi klausė vieno kalbančio.
Didis Vadas stovėjo, tėmijo godžia kožną žodį; bet jis to rodo kad ir ėmė dalybas, vienok ne tik kiek Maršalka, kuris davadžiojo visu kryžiokišku vaisku...
— Vaina, kurią mes vedame su pagoniais — kalbėjo grafui iš Namūrų — nėra tokia, kaip jūs tenai vakaruose turite. Aš navet nežinau, ar tai galima vadint vaina. Ta govėda210 lietuviška niekados prieš mus neužsilaiko, ką ir jie gerai žino apie tai. Jeigu jų dešimtis nesiranda ant mus vieno, tai bėga kaip akis išdegę. Žinoma, kaip su laukiniais ir visame reikia prie jų kaip prie vilkų kitrumu prisėlint. O kada užtinkame, tai užklumpam su perkūnais ant jų, deginant kaimus, užgrėbiam galvijus. Žudom žmones, deginam ugnim ir žudom kardu, ir greitai metamės atgalos, pakolei jųu daugiaus nesusirenka.
Tankiai mums už akių šitais užbėga, kada grįžtame su lobiu, tai tada su tuo skruzdynu turime ne mažai darbo.
Kada mes užklumpame ant mažo abazo211, tada kaip uodus išmušam: nes kada mus įgali, tada mūkas užduoda neišpasakytas. Ne vienas negauna ištrukt.
— Kartais — dadavė senas Zygfridas — jiems pasiseka įpult į mūsų žemę, tai pagonys daug piktybių pridirba.
— Gerausia — kalbėjo Maršalka — tada įeiti, kada nesitiki, ypač tenai, kur jų mažai randasi.
— Tai, vyruti, medžioklė — atsiliepė Brandenburčikas.
Juokėsi ne kurie.