— Duok tai Dieve! — atsiduso Didis Vadas. Tai būt didelis daiktas mums, ba visa Lietuva mums tektų. Ti prakeikti Pilėnai iki to laiko mums buvo didele perškada.
— Na, taip — prakalbėjo Zygfridas — tai baisus lizdas.
Atsigręžė į stovintį tylintį Bernardą.
— Ar girdi, broli, ak tai to tavo pabėgėlio ti Pilėnai? Kas žino, ar jis tropijo į tenai?
— Netikiu — atsakė Bernardas, — kiba ji padūkus meilę tenai galėtų nunešt. Nežinau, ar laikais neliko per žvėris sudraskytas.
— Turėjo su savim jūsų augintinis — dadavė tyčiomis Kumtoras iš Bolgos — rodos seną buvauną tarną.
— Kam tas gyvulys įtikės — pašaukė Bernardas ir atsiduso.
Ta atsidusėjimą kokis tai iš jo neprietelių patėmijęs tarė:
— Kaip rodos, tai jūs vėlijot tims pagonims, kad jie galėtų pabėgt; ba labai didelį pririšimą turėjote prie savo augintinio.
Užkabintas Bernardas, su rūsčiu veidu atsigręžė į kalbantį.