Tas pribūšas vadinosi Hansas, buvo susiraukęs, o kada jį matė taip daug susirinkusių, nežinojo ką daryt, o atgalos eiti neišpuolė, — visi žiūrėjo į jį. Didis Vadas pažino, kad jis turi svarbų reikalą, paklausė:
— Na, kas per naujieną atneši?
— Dėl ko pamėtei savo sargvietę? — paklausė Kumtoras. — Aš tau liepiau stovėt ir dabot; kas liko tavo vietoj?
Hansas nieko neatsakė, tiktai su ranka mostelėjo ir tarė galiausiai: — Jau gana.
— Na kas pasidarė? Kas pasidarė? — pradėjo visi spaustis prie jo. Hansas tylėjo.
Kumtoras prisispyręs klausė.
— Na, ką aš tenai veiksiu ir ko tenai stovėt: — tarė Hansas — statką, ar tą laivą, kuris mums tiek darbo kaštavo, o da daugiaus pinigų...
Kumtoras ir visi suriko:
— Ar dingo?!
— Nedingo — atsakė Hansas iš piktumo sugniaužęs kumštį. — Taip, dingo.