— Ak, jie statosi save tarnais Dievo ir sako, kad pildo Jo valią. Dėl mūsų vaideliotų ne valia vert už kardo, nė kraujo kito tekint ypač gyvulio. Jų Dievas to reikalauja.
Jurgis nieko neatsakė; dūsavo abudu.
— Atsimeni tu Lietuvą gerai? — paklausė ligonis.
— Aš geriaus nuo jūsų, — provijo54 tarnas — mane jau dykta pagriebė nuo užmuštų tėvo ir motinos, kada jau galėjau kaip katinas laipioti po medžius. Būčiau pabėgęs, bet kai užmėtė ant vos gyvo virvę ant kaklo ir vienas kryžiokas vilko pririštą prie arklio, o aš staugiau kaip vilkas iš skaudėjimo ir baimės. Uždarė paskui su kitais į užtvarą, o mes ją padegėm, kad pabėgtume. Nepamačijo55; sugaudė visus. Mušė potam ir mučijo56, idant mes mokėtume jų kalbą. Nes aš iki to laiko neužmiršau, neatpratino mylėt savo žemę.
Tai pasakęs nusijuokė.
— Tegul jų vienas paklausia apie mane, tai pasakys, kad geresnio tarno už mane neturi. O dėl ko? Kloniojuosiu57 dėl jų iki žemės, rankas laižau, aukštinu jų gerybę, juokiuosi, kad mislitų, kad man čia gerai. Nes kas mano dūšėje, to nedaseks!
Ir pusiau giedodamass, pusiau niurnėdamas, dadavė.
— Kas žin! Yra da Kunigų, o taipogi žmonių daugybė. Ateis valanda ir dėl lietuvininkų, kad savo atgaus!
Jurgis nieko neatsakė. Nuolatos jam mislioje buvo Kunigas! Kunigas!
Tame pradėjo lempukė gest, spirgėt; tarnas pašoko staiga, persigando, kad pasivėlino, prisiartino prie nuliūdusio jaunikaičio, su pakala ir gailesčiu.