Tylėjo, nežiūrėjo į ją. Pripratus Reda, kad jos visi klausytų, apkaito, balsas jos stojosi aštrus.
— Kelk! Arkliai bus tuojaus paruošti; keliaujam.
Margeris dabar tik pamažu galvą pakėlė ir drąsiai atsakė:
— Aš iš čia nesijudinsiu.
Valandėlę Reda iš piktumo žodžio negalėjo prakalbėt, norint ant savo sūnaus.
— Kas tai yra? — pašaukė. — Tu?!
Margeris, nesijudino iš vietos, tylėjo, žiūrėjo į kitą šalį. Žmonės, aplinkui apstoję, kurie viską girdėjo, pradėjo trauktis tolyn nusigandę. Reda nuolatos artinosi prie sėdinčio, galiausiai stojus prie jo, papurtė už petis.
— Ar tu girdi? aš tau prisakau! Kelk!
— Nekelsiu.
Moteriškėje kraujas užvirė; ir jau tvėrė už rankenos kardo ir jau buvo užmiršus, kad tai jos sūnus.