— Kuniguti, kas tau? Pražūsi, ko tau gailaut tų viekų?
Nustūmė jį Margeris su atgalia ranka.
— Šalin — pašaukė. — Motinos neklausau, o tu mane turėjai mokyt mokint, paikas meškine!
Šventas susikūprino ir atsitraukė.
Reda trypė ant daikto; dirstelėjo į savo žmones. Turėjo vėl ką norint pamislyt, — kad pagriebt gvoltu, bet iš akių žmonių suprato, kad gal jos neklausys. Pildė jos prisakymus aklinai iki tolei, iki kolei neturėjo pono; dabar tas išsidavė dėl jų tikrų vardų. Moteriškės valdžia pradėjo nustot.
Reda drūtvietėje daugelį valios turėjo, ba kaipo duktė Valgučio, kaipo jo užvada.
Prisiartino prie sūnaus pamažu, apsimalšinus, balsas jos drebėjo. Atsileido.
— Margeri! Sūnau mano — pradėjo kalbėt — argi tu dėl motinos ne turi širdies? Nesusimylėsi ant manęs?
— Susimylėk tu pirma — atsakė rūsčiai sūnus.
— Aš valios neturiu ant tos merginos — tarė. — Tu nežinai, ką Vaideliotai gali. Mes su jais nesimušim, nė jų dalipstėt! O ant ko jie užsirūstina, tai ir dievaičiai.